Pagal informuotus šaltinius, Jungtinės Valstijos slapta įsteigė laivybos koridorių Hormuzo sąsiauryje, kad kasdien per naktį išvežtų milijonus barelių naftos. Operacijos metu nurodoma, kad per Omano pakrantę kas naktį praplaukia 15–20 tanklaivių ir išvežama apie 10 mln. barelių — tai reikšminga pasaulinės apyvartos dalis ir priemonė kompensuoti karo metu sutrikdytą tiekimą.
Kaip vyksta operacija
Operaciją kuruojanti grupė, pagal pateiktą informaciją, yra dislokuota JAV teritorijoje ir koordinuoja veiksmus su partneriais regione. Laivai įplaukia į Persijos įlanką iš Arabijos jūros, uostuose pakraunami regiono naftos ištekliai, o vėliau tanklaiviai išeina per Hormuzo sąsiaurį numatytu laiku ir maršrutu. Karavanai plaukia pagal kariškių nurodymus, kurie užtikrina apsaugą nuo galimų pavojų, įskaitant sparnuotąsias raketas ir bepiločius orlaivius.
„Hormuzo sąsiaurio pietus kontroliuojame jau du mėnesius. Islamo revoliucijos gvardijos korpusas gali kelti nepatogumų, tačiau jis nekontroliuoja sąsiaurio. Tai darome mes”, – sakė vienas iš pašnekovų. Toks pareiškimas atskleidžia operacijos slaptumą ir retorinį akcentą dėl regioninės įtakos.
Grėsmės ir incidentai
Per pastarąją savaitę buvo pranešta apie kelis kontaktus tarp JAV pajėgų ir Irano pajėgų, įskaitant bepiločių orlaivių ir sparnuotųjų raketų numušimus. Tokie incidentai pabrėžia, kad nors laivybos koridorius gali užtikrinti tiekimą, jis taip pat yra greitai eskaluojamos tarptautinės įtampos židinys. Apsauga nuo dronų ir raketų reikalauja nuolatinės stebėsenos, reagavimo galimybių ir sudėtingos logistikos tarptautiniu mastu.
JAV vadovybė viešai pabrėžė savo poziciją ir karinę galimybę kontroliuoti sąsiaurį, tuo tarpu Teheranas paragino užtikrinti savo interesus ir reikalavo kompensacijų už praėjimą. Iki konfliktų pradžios per Hormuzo sąsiaurį keliavo iki 20 proc. pasaulinio naftos eksporto, todėl bet kokie trikdžiai turi tiesioginį poveikį pasaulinei energetikos rinkai ir kainų svyravimams.
Tarptautinis kontekstas ir pasekmės
Slaptos laivybos schemos atspindi platesnį geopolitinį vaizdą: kai kurie sprendimai priimami ne viešose derybose, o operatyviai, reaguojant į saugumo grėsmes bei ekonominius poreikius. Tokios operacijos gali sumažinti trumpalaikius tiekimo sutrikimus, tačiau ilguoju laikotarpiu sprendžia politinius ir teisinius klausimus dėl jūrų kelių suvereniteto, tarptautinių teisinių normų ir konfliktų sureguliavimo. Prezidento vieši pareiškimai bei karinių veiksmų intensyvumas dar labiau komplikuoja diplomatines galimybes ir gali skatinti naujas sankcijų ar atsakomųjų veiksmų bangas.
Situacija lieka dinamiška: tolimesnė raida priklausys nuo tarptautinių derybų, regioninių sąjungų ir to, ar pavyks suvaldyti eskalaciją, neperleidžiant kontrolės virš svarbaus jūrinio koridoriaus.
