Po 34-erių metų griežtos vegetarystės, žaliavalgystės ir badavimų tikrasis pedagogės Virginijos Laurašonienės išsigelbėjimas slėpėsi toje parduotuvės lentynoje, kurią ji visuomet tyčia apeidavo. Kovodama su autoimunine liga, ji išbandė viską, tačiau liga pasidavė tik mėsavalgystei. Virginija jau ketvirtus metus gyvena be vaistų – sužinok istoriją, kurią ji dabar pasakoja drąsiai.
Anglų kalbos mokytoja jau keturis metus gyvena mintimis, kad šiandien ji – kitoks žmogus, kitaip žiūrintis į gyvenimą ir kitaip jį gyvenantis. Reumatoidiniu artritu serganti moteris sako, jog lėtinė autoimuninė liga buvo išsunkusi iš jos visas jėgas.
„Esu kaip naujai gimusi, kaip feniksas, pakilęs iš pelenų. Mano rytai būdavo sustingę, skaudūs, visi mano sąnariai manęs neklausė, jaučiausi kaip medinukas. Negalėdavau nei atsistoti, atsistojus vėl negalėdavau atsisėsti, negalėdavau pasišukuoti plaukų, o naktį, jei reikėdavo apsisukti, tai atrodydavo, kad mano antklodė – monolitas, neturėjau jėgų jos patraukti“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakoja V. Laurašonienė.
Trys seserys, trys keliai
Reumatoidinis artritas – liga, kurios metu imuninė sistema pati atakuoja sąnarių audinius, dėl to kyla uždegimas, kuriam būdingas ir sąnarių sustingimas, skausmai, patinimai. Liga V. Laurašonienės gyvenime atsirado vėlyvoje paauglystėje.
„Vėliau susirgo ir mano mama, ir mano sesuo. Visos trys nuėjome skirtingais keliais. Aš buvau kovotoja, sesuo pasidavė medicinai, gėrė visus vaistus, kokie tik buvo, nepriklausomai nuo jų agresyvumo. Labai gaila pasakyti, bet po dvejų metų mes ją palaidojome, nors ji buvo labai sportiška ir labai stipri. Mano mama negėrė vaistų, bet ir neieškojo sveikesnio gyvenimo, ji tik kentėjo. Tačiau sulaukė 82-ejų metų. Turime tris tos pačios diagnozės atvejus ir tris labai skirtingus būdus su ja tvarkytis“, – sako moteris.
Paauglystėje pirmieji autoimuninės ligos požymiai pasireiškė skausmu kojų pirštuose, tačiau iki tol jaunuolės dienos buvo pilnos veiklos ir šokių.
„Nebegalėjau šokti ant pirštų galų, todėl savo hobį turėjau palikti. Tačiau skausmas tik plito, viskas ėjo tik blogyn. Man įtarė anginą – ją išoperavo, tačiau tai nebuvo mano skausmų priežastis. Nuolat vykdavau į Azerbaidžaną – į naftos vonias, tai buvo labai populiari sanatorija, man padėjusi suvaldyti skausmus“, – teigia ji.
Gydomojo naftalano aliejaus vonios padėjo sumažinti besitęsiančius sąnarių skausmus. Virginijos remisija truko 12 metų, per kuriuos moteris baigė mokslus, susilaukė sūnaus ir mėgavosi šeimos gyvenimu.
„Galvojau, kad tas košmaras niekada nebepasikartos, tačiau, deja, taip neįvyko. Padariau klaidą, darbe sutikau būti paskiepyta nuo difterijos (sunki, ūminė bakterinė infekcinė liga, pažeidžianti kvėpavimo takus – LRT.lt). Galvojau, kad tai yra normalu, bet mano imunitetas buvo labai jautrus, ypač jautrus agresyviems vaistams, todėl liga grįžo“, – pasakoja moteris.
Nuo žaliavalgystės – prie mėsos
Virginijos sveikatingumo paieškos prasidėjo iš naujo. Tikėdama, kad mėsa yra organizmo priešas, moteris nėrė į žaliavalgystę, nors neapleido nuojauta, kad ligos kaltininkas vis dar slypi mityboje – geriausiai ji jausdavosi nevalgydama.
„Badaudavau ir po dešimt, ir dvidešimt dienų, ir jausdavausi puikiai, vadinasi, kažkas slypėjo maiste, bet kaip tą priežastį pagauti už uodegos – buvo neaišku. Išbandžiau viską, buvau ir veganė, ir žaliavalgė, bet niekas manęs negelbėjo. Pradėjau rinkti vaistažoles, net vykau į Kaukazą, gėriau dilgėlių sultis, dariau šieno pabirų vonias, skaičiau Japonijos literatūrą, leidau save gelti bitėmis, mano kūną sugeldavo iki 80 bičių per dieną, tačiau ir bitės nenugalėjo alergenų, o jie buvo maiste“, – pasakoja Virginija.
Puolusi į neviltį Virginija nusprendė pasidomėti atvirkštine mityba. Taip po daugiau nei trisdešimties metų ji į šoną nustūmė visus žaliavalgystės ir vegetarinės mitybos principus.
„Sukviečiau drauges ir turėjau jų atsiprašyti, kad visą laiką moralizavau joms dėl mėsos […]. Žmonės man sako, kad man padeda, nes aš tikiu, tačiau aš visada viskuo tikėjau, nėriau į viską stačia galva, tačiau niekada netikėjau mėsa. Prie šaldiklio ėjau drebėdama, galvojau, kad visi mano audiniai užsidegs momentaliai. Tačiau kitą rytą pabudau labai anksti ir supratau, kad man nieko nebeskauda. Taip nutiko, nes tą naktį negavau jokių alergenų“, – teigia ji.
Dabar Virginijos šaldytuvas atrodo kitaip nei iki šiol – jame tik sultiniai, riebalai ir mėsa.
„Mano organizmas buvo išbadėjęs, valgydavau po tris kartus į dieną ir negalėdavau atsivalgyti. Po kelių mėnesių tiek nebesinorėjo […]. Dabar valgau tik kartą per dieną“, – priduria Virginija. Jei ieškote, kuo baigėsi dešimtmečius trukusi kova su liga – sužinok istoriją moters, kuri po 34 metų žaliavalgystės pasirinko visiškai kitą kelią.
