Viešas prašymas ir po jo kilęs pasipiktinimas privertė Smiltėją Žlabienę viešai paaiškinti situaciją ir atsiprašyti. Per kelias pastarąsias dienas diskusijos socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje eskalavo, o į įvykį sureagavo ir institucijos – apie tai viešai kalbama ne tik dėl pačios žinomumo, bet ir dėl platesnių atsakomybės bei pagalbos prašymo ribų.
Smiltėjos žodžiai ir atsakomybės pripažinimas
Smiltėja vaizdo įraše pripažino, kad pasidalinusi idėja neįvertino jos pasekmių ir viešos reakcijos. Ji aiškiai sakė, kad jos ketinimai nebuvo link pramogų dovanojimo, ir atsiprašė už klaidą:
„Noriu trumpai ir atvirai pakalbėti apie visą šią situaciją. Puikiai matau jūsų reakcijas ir suprantu, kodėl jus tai papiktino ir nuvylė. Pasidalindama idėja nebuvau pilnai įsiskaičiusi ir suvokusi teksto.
Niekada neprašiau ir neprašysiu dovanoti pramogas. Per savo nuovargį, pastovią laikotarpio įtampą šioje situacijoje pirma padariau ir tik po to pagalvojau.
Mano veiksmas iš tiesų buvo netinkamas ir nepateisinamas. Aš prisimenu pilną atsakomybę. Nekaltinu nei žiniasklaidos, nei tų, kurie mane kritikavo. Jūs esate teisūs. Ir esu labai dėkinga už šį neabejingumą iš jūsų pusės. Man tai padėjo pamatyti situaciją teisingu kampu. Aš tiesiog padariau klaidą. Dėl to nuoširdžiai visų atsiprašau“, – kalbėjo S. Žlabienė.
Kontekstas: prašymai dėl kitų gyvenimo sunkumų
Ji priminė, kad anksčiau kreipėsi dėl paramos kitoje itin skaudžioje situacijoje – kai dukrytė buvo reanimacijoje ar dėl laidotuvių. Tai paaiškina, kodėl jos elgesį dalis žmonių suprato kaip pasikartojantį prašymų seriją, tačiau pati S. Žlabienė pabrėžė skirtį tarp būtinos pagalbos ir, kaip ji pati dabar apibūdina, netinkamai pateikto ketinimo:
„Anksčiau prašiau padėti, kai dukrytė atsidūrė reanimacijoje, vėliau – dėl laidotuvių. Prašiau visų jūsų emocinio ir visokeriopo palaikymo. Noriu tik aiškiai pabrėžti – jokie pinigai kelionei nėra renkami”, – vaizdo įraše sakė ji.
Vėliau ji dar kartą patikslino, kad neturėjusi „pramoginės“ rinkimo intencijos ir šiuo metu renkasi tylą bei buvimą namuose su vaikais:
„Tokios intencijos rinkti pinigus pramoginei kelionei tikrai niekada neturėjau. Dabar mano poilsis – būti namuose su vaikais, gedėti ir niekur nebėgti.
Šiuo laikotarpiu neturėjau galimybės pristatyti savo šeimą, kaip mes jaučiamės šitame etape, šitam sunkume, kuris yra.
Šiandien mūsų didieji vaikai yra stovykloje, taigi, mes su vyru esame su trim mažyliais”, – kalbėjo Smiltėja ir trumpai parodė jaunesniųjų vaikų žaidimus namuose.
Ką rodo visuomenės reakcija ir institucijų įsikišimas
Šis atvejis parodo, kaip greitai asmeninis prašymas gali tapti viešu diskusijos objektu, o kartais – ir institucijų įsikišimo priežastimi. Vaiko teisių tarnybos dėmesys rodo, kad bet kokie vieši raginimai ar pasidalinimai, susiję su vaikais ir šeimos gerove, yra vertinami atidžiai. Vieša reakcija kartais atliepia ne tik moralinius vertinimus, bet ir realias baimes dėl vaikų saugumo bei paramos skaidrumo.
Gyvenimo ir netekties akivaizdoje komunikacijos klaidos gali labai greitai pakirsti visuomenės pasitikėjimą. Šiuo atveju svarbu atskirti nuoširdų pagalbos prašymą nuo viešo įvaizdžio ar klaidingai pateiktų užuominų apie paramos paskirtį. Atsakomybės pripažinimas ir vieši paaiškinimai – pirmasis žingsnis siekiant atkurti pasitikėjimą bei aiškumo.
