Aktorius ir laidų vedėjas Giedrius Savickas atvirai pasidalino savo požiūriu į socialinius tinklus ir papasakojo įsimintiną, nors ir nemalonią, patirtį iš laidotuvių, kuri jį pribloškė. Interviu tinklalaidėje „Ant laužo“ aktorius paaiškino, kodėl vengia „Facebook“ ir kodėl jam socialiniai tinklai dažnai atrodo dirbtini.
Kodėl G. Savickas vengia socialinių tinklų
Savickas teigė, kad nesijaučia turintis poreikio nuolat dalytis savo kasdienybe. „Tai aš neturiu, ką ten dėti“, – šyptelėjo aktorius. Jis prisipažino, kad socialiniuose tinkluose greitai pavargtų, nes, jo nuomone, ten reikėtų nuolat fotografuotis ir kurti dirbtinį turinį. Dalydamasis asmenine patirtimi, aktorius pasakojo apie vos kelias padarytas asmenukes ir vieną ypač nemalonią situaciją, po kurios jis visiškai atsisakė aktyvios veiklos „feisbuke“.
„Aš pavargčiau, ten reikia dėti, _fotkintis_. Aš esu gyvenime gal du _selfius_ (asmenukes, – liet.) padaręs. Juos pamatęs ir daugiau nebedaręs. Atsimenu pirmą, tik susikūręs _feisbuką_, pasidariau _selfį_ su tokiu šaliku kaip Petruškevičius. Galvojau, kaip gražiai aš atrodau. Ir nieks n _epalaikino_. Eina š\*\*\*, išėjau iš to _feisbuko_ ir viskas“, – tinklalaidėje „Ant laužo“ pasakojo jis.
Laidotuvių epizodas: filmuoti ar gerbti?
Vienas iš pasakojimų, kuris Savickui padarė didžiausią įspūdį, susijęs su labai asmenine situacija – artimo žmogaus laidotuvėmis Palangoje. Ten, pasak aktoriaus, jis pastebėjo moterų elgesį, kuris jam pasirodė absurdiškas ir skausmingai netinkamas mirimo akivaizdoje. „Taip, turiu vestuvių nuotraukų, suprantu tokias, tačiau kai tavo „vestuvės“ – kasdien… Labai juokinga situacija buvo Palangoje, mano labai brangaus žmogaus laidotuvėse buvo dvi moteriškės. Kadangi kita, Nijolė negalėjo atvykti, tai tos dvi draugės, kai leido karstą į duobę, jos va, taip filmavo“, – prisiminė Savickas.
Jis atkreipė dėmesį į tai, kad moterys filmavo su telefonais, nukreiptais į žemę, lyg siekdamos parodyti valią, kad „parodys Nijolei“. Savickas taip pat ironizavo dėl garsų ir kitų detalių, kurie socialiniuose tinkluose dažnai pateikiami be pagarbos gedinčiam šeimos nariui: „Parodysim Nijolei, nes prašė, kokios laidotuvės. Ir dar tas žemių garsas…“
Tokios situacijos kelia klausimus apie pagarbą mirusiesiems ir jų artimiesiems, apie privatumo ribas ir kultūrinius skirtumus tarp realaus gedėjimo ir viešumo, kuriame dažnai dominuoja noras turėti įrašą ar įrodymą, o ne tylus atsisveikinimas.
Savicko atvejis yra priminimas apie asmeninių pasirinkimų teisę: vieni nori ir gali nuolatos fiksuoti savo gyvenimą, kiti renkasi tylą ir akimirkos išsaugojimui renkasi tik kelias reikšmingas nuotraukas. Aktoriaus pastebėjimai skatina diskusiją apie tai, kaip technologijos keičia mūsų santykį su ritualais ir vienas kitu.
